Kodėl kai kurios valstybės klesti, o kitos ne?

The Rise and Fall of Nations by Ruchir Sharma

Tiesą sakant, knygą išsirinkau dėl jos pavadinimo panašumo į garsiąją “Why nations fail“.  Panašu, kad ir turinys gali būti analogiškas, tačiau tai išsiaiškinsiu vėliau.

Keletas išvadų:

Iš esmės knyga apie tai, kad blogi laikai gimdo geras taisykles ir atvirkščiai.

Į valdžią atėję nauji vadovai dažniausiai su iššūkiais susitvarko ir valstybę vairuoja tinkama linkme, tačiau, apakinti sėkmės, nusprendžia pasilikti vadovo kėdėje ir tai užtikrinti bet kokiomis priemonėmis, o tai yra itin žalinga valstybei.

Kad mažėjanti darbo jėga išsivysčiusiose šalyse yra vienas didžiausių veiksnių, lemsiančių augimo lėtėjimą ar regresiją. Imigracija gali būti vienas iš sprendimų, tačiau tik keletas valstybių susitvarko su kultūriniais skirtumais.

Šalys, kurios natūralius resursus (naftą, dujas, medį, vandenį) naudoja trumpalaikiams įgeidžiams patenkinti, patenka į ilgalaikį kritimą žemyn.

Labai dažnai aktyvus ekonomikos stimuliavimas yra siaubingai neefektyvus – Kinijos atveju 4 centrinio banko “atspausdinti” Juaniai sugeneravo 1 Juanį BVP.

Vidurkio dėsnis – augimas visada turi pabaigą, lėtėjimą, dugną ir greitėjimą. Reikia sekti ciklus, o ne tikėtis, kad papildomas stimuliavimas gali išlaikyti nuolatinį augimą.

Visada stebėk vietinius – jei jie išsiparduoda valiutą ar turimą inventorių, greičiausiai po keleto mėnesių ar metų lauk krizės. Tas pats ir su atsigavimu.

Silpna valiuta yra geras būdas eksportuojantiems įgauti pagreitį augant. Su sąlyga, kad eksportuojama gerokai daugiau nei importuojama.

Infliacija išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse turėtų būti 1-3%, kitaip užsisuks ciklas, pasibaigsiantis konkurencingumo sumažėjimu.

Knygos aprašymas ir įsigijimo variantai Goodreads.com

G. Friedman – Europos ateities ir kibirkščiuojantys taškai

Flashpoints: The Emerging Crisis in Europe by George Friedman

Geopolitika mane suviliojo jau senokai. H. Kissinger, G. Friedman, Z. Brzezinski ir kiti šios srities grandai atsirado mano knygų sąraše prieš porą metų. Ši knyga jau yra antroji G. Friedman knyga – pirmoji buvo “The next 100 years”, ir, turiu pastebėti, kad abiejų knygų pradžia yra velniškai panaši – autorius remiasi 1492 prasidėjusiu ir 500 metų trukusiu Europos žydėjimu ir subyrėjimu po to.

Europiečiai, o ypač portugalai, spaudžiami Osmanų ir kitų šilko kelio savininkų, buvo priversti ieškoti kitų kelių į Indiją, todėl pasistatė gilių vandenų laivyną ir taip po truputį užkariavo vakarinę Afrikos dalį, o vėliau ją apiplaukė ir taip rado kelią į Indiją. Kolumbas negavo finansavimo savo misijai (plaukt į Indiją ne pro pietus, o vakarus), todėl kreipėsi į Ispanus, o šie, spaudžiami konkurencijos, mielai sumokėjo už Kolumbo pažadėtus lobius.

Europiečiai plėšė, žudė ir gabeno turtus į savo šalį ilgai – pakankamai ilgai ir sėkmingai, kad taptų turtingiausiu regionu pasaulyje. Tačiau viduje, ypač po renesanso, nuolat virė didesnės ar mažesnės kovos. Gyvenant “ant” valstybių sienos, tarpsta ne tik kontrabandininkai, tačiau ir mažesni ar didesni konfliktai tarp religinių bendruomenių ir kitų grupių. Tai labai paaštrėjo po pirmo ir antro pasaulinio karo britams ir amerikiečiams perpaišius valstybių sienų linijas ir atsiradus Jugoslavijai, Čekoslovakijai, perdalinus Moldovos ar kitas sienas. Imigracija nuolat keičia kibirkščiuojančių regionų paveikslą.

Pateikiamos skirtingos perspektyvos – Rusijos, Turkijos, Artimųjų rytų, Pietų ir vakarų bei šiaurės europos, įvardinant konkrečius, rizikingiausius taškus, kur gali kilti konfliktai (Rusija ir Gruzija, Rusija ir Ukraina). Labai pragmatiškai vertinamas ir poreikis turėti savo buferinę zoną – autorius nurodo, jog NATO priartėjus prie Rusijos vakarinių ir pietinių sienų, Rusija nelabai turėjo kito pasirinkimo nei vykdyti savo intervencijas.

Na, o Baltijos šalys ir Lenkija tiesiai šviesiai išvadintos savo tragedijos aukomis, kurias nuolat talžė tarpusavyje besivaržantys didieji – Rusija ir Vokietija.

Reziumė: Europa yra tankiausiai apgyvendintas regionas, pusiasalis pasaulyje, talpinantis daugiausiai kalbų, tautų, valstybių ir konfliktų tokiame plote. Po 500 metų, nualintas tarpusavio karų, regionas prarado lyderio vaidmenį pasaulyje ir yra kamuojamas nuolatinių konfliktų, kibirkščių.

Inellinews apžvalga čia

Goodreads

Nusipirkti galima Amazon

Pasaulio tvarka pagal Henry Kissinger

World order by Henry Kissinger

Vienas žinomiausių pasaulio diplomatų, prezidento Niksono valstybės sekretorius (ir, žinoma, Watergate dalyvis), kuris sukaupė įspūdingą patirtį ir supratimą apie pasaulio tvarką. Arba, tiksliau, jos nebuvimą. Knygą įsigyti galima čia.

Knyga smulkmeniškai pateikia jėgų pusiausvyros pokytį per paskutinius kelis šimtus metų – nuo Vestfalijos taikos iki pasaulio padalijimus po pasaulinių karų, iki šaltojo karo pabaigos ar technologijų įtakos jėgų pusiausvyrai. Tiems, kas skaitė Tim Marshall Geografijos įkaitus ar kitas, geopolitikos grandų parašytas knygas, nesunkiai užčiuops norą pateisinti ir šlovinti savo tautos pasiekimus.

Henry Kissinger  įrodinėja, jog prezidentai Wilson ir abu pusbroliai Roosevelt išties siekė taikos ir taikingos jėgų pusiausvyros, o jų nuveikti darbai daug prisidėjo prie tarptautinių organizacijų, kurias turime dabar, įkūrimo. Tai, žinoma, smagu (neskaitant jų neįgalumo, kaip kad nurodo pats autorius). Tuo pačiu net man, sovietų nemylinčiam piliečiui, sunku patikėti, jog visi be išimties kariniai konfliktai, kuriuose dalyvavo JAV karinės pajėgos, buvo taikdariški ir vykdomi taikiais tikslais.

Nesmagu, tačiau svarbu yra sužinoti, kodėl ir kaip atsirado dvi Korėjos, kaip nutiko, kad Vietnamas dabar vienas, o Pakistanas ir Indija niekada nebus Indijos draugai ir kodėl Kinija tiek daug investuoja į Pakistaną, Afriką ir Centrinę Ameriką. Tokios galingos įžvalgos tiesiog atveria akis ir priverčia į pasaulį ir jo tvarką žiūrėti kitaip.

 

Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką

bruno about Tim Marshall 10 maps book

Geopolitikos tema mane užkabino dėl dviejų priežasčių: pirmoji – smalsumas ir noras matyti “didesnį paveikslą”. Antroji – George Friedman (Stratfor) knyga “The next 100 years“.

Vos tik baigus skaityti pirmąją knygą, į rankas pateko ši britų žurnalisto ir publicisto Tim Marshall knyga, kurią rekomenduočiau bet kuriam geopolitika besidominčiam naujokui.

Skaitant nebe pirmą knygą apie geopolitiką, pabosta standartinis standartinių regionų ir jų problematikos pristatymas – Senoji susiskaldžiusi Europa, totalinės santvarkos siekiantys viduriniai rytai, natūralių barjerų užbarikaduota Rusija, vandenyno galias iš Amerikos atimsianti Kinija, bedantė Japonija, Kinų užkariauta Afrika ir taip toliau. Kitavertus, istorija moko, ir kartojantis jos pamokas, darosi akivaizdu, kad labai toli nuo Vestfalijos taikos sutarties pasaulis nenuvažiavo.

Man labai patiko gerokai šviežesnis požiūris ir išvados nei jau senstelėjusioje Zbigniew Brzezinski “Strateginės įžvalgos” ar nuobodokoje Henry Kissinger “World order”.

Žiauriai geras – sklandus ir be nesąmonių, Aurelijaus Katkevičiaus vertimas.

Lietuvišką versiją mačiau A. Mickevičiaus bibliotekoje, knygynuose ir knygos.ltangliška versija Amazon’e.

 

Ateinantys 100 metų geopolitikoje – spėjimai pagal G. Friedman

Next 100 years by George Friedman

Man labai patiko skaityti šią knygą! Įtraukianti, nestokojanti fantazijos ir drąsių spėjimų.

George Friedman yra didelis JAV patriotas, todėl knygoje negaili pasiūlymų, kaip ji gali atsilaikyti prieš Turkų ir Japonų (si, spoiler!) ataką kosmose ir elektros energija varomą kariuomenę didžiojoje Europos lygumoje, stabdančią lenkų (!) ekspansinę agresiją:)

George remiasi prielaida, kad regionai, nacijos, valstybės turi savo genus, t.y., vienas žmogus negali padaryti didesnės įtakos nei nacijos vidutinė galima įtaka. Suskaidęs istoriją į 500, 100 ir 20 metų blokus, jis apžvelgia Britų įsigalėjimą pasaulio jūrose, vėliau šią galią savanoriškai perleidžiant JAV. Iš esmės vandenynų ir kosmoso kontrolė, anot autoriaus, yra esminis kriterijus valdant pasaulį.

Kitos pabrėžiamos neišvengiamybės – reljefo privalumai ir trūkumai (Kinijos, Rusijos izoliacija ir didelė tikimybė, kad jos žlugs), didėjanti žodžio laisvė ir tautinis sąmoningumas (Kinija, vidurinieji ir artimieji rytai), paseksiantys Europos fragmentavimosi pavyzdžiu. Susilpnėjus Rusijai, JAV neturės kito pasirinkimo, tik paremti Turkiją ir Lenkiją, tapsiančiomis regionų lyderėmis, o tuo pačiu – ir nauja grėsme pačiai JAV, kaip ir sustiprėjusi Meksika.

Žavinga tai, kad autorius tikisi, jog neišvengsime pasaulinių karų, tačiau civilių aukos bus minimalios. Šių dienų kontekste (turiu omeny artimuosius rytus) tai būtų geriausia, kas galėtų nutikti. Deja, autoriaus įžvalgoms dar per anksti tapti realybe.

Knyga internete (anglų kalba, Amazon)