Pakeisk savo kūno sudėjimą

Jau esu šlovinęs “The great courses” – teorija apie žmogaus smegenis, vadovavimo įgūdžiai, kalbų evoliucija. Šįkart griebiau kūno kompozicijos reguliavimą pasitelkiant fizinį aktyvumą ir mitybą. Tim Ferriss savo knygoje “4 valandos kūnui” (labai keista, kad perskaičiau, bet neaprašiau jos čia) rašo apie daugybę triukų – 15min kūno mirkymas lediniam vandeny, daugybės preparatų vartojimas, sportas, pirtis, hormonų terapija, žodžiu, labai sudėtingai viskas.

Šiame kurse viskas suvedama (mano supratimu, logiškai ir teisingai) į dvi sritis – mitybą ir fizinį aktyvumą. Pastarasis skirstomas į dvi grupes – kardio ir jėgos pratimus. Jėgos pratimai ypač reikalingi visiems, kam daugiau nei 35 metai, nes nuolat mažėjant raumenų masei, mažėja ir mitochondrijų, kūno krosnių kiekis. Mažėjant energijos suvartojimui, bet nestabdant mitybos įpročių, 40 jubiliejų švenčiami jau apsirūpinus apsauginiu – riebaliniu sluoksniu.

Taigi jėgos pratimai padeda neprarasti raumenų masės, kuri yra energijos kūrenimo krosnis. Kardio pratimai – HIIT (Hyper Intensive Interval Training – mano mėgiamiausi) ir ilgesnė nei 2 val veikla – ėjimas įvairaus reljefo vietomis, važiavimas dviračiu ar pan. Idealiu atveju norėtumėt per savaitę treniruotis 4 kartus – 2 kartus jėgos, 2 kartus – kardio pratimai, ypač jei tai HIIT.

Mityba. Kaip ir visada – cukrus yra blogai – tuščios kalorijos, uždegiminiai procesai ir pan. Baltymai ir riebalai yra organizmo statybinės medžiagos ir lėta energija. Greita energija turėtų būti gaunama iš lėtų, žemo glikeminio indekso angliavandenių.

Skamba paprastai? Man – taip. Bet va, laikytis ir nenuklysti – gerokai sunkiau:)

HBR TOP10 apie strateginį marketingą

HBR TOP formatas man labai patinka – geriausių straipsnių rinkiniai tam tikra tema – marketingas, lyderystė, vadovavimas, finansai ir taip toliau. Šitą top’ą jau buvau skaitęs kadaise, ir nusprendžiau pakartoti kursą. Reikia pripažinti, kad kai kurie straipsniai yra smarkiai senstelėję, nepaisant universalių temų, tačiau keletas buvo ir naudingų – juos pažymėjau boldu ir įdėjau nuorodas į straipsnius.

  1. Figure out what business you’re really in,
  2. Create products that perform the jobs people need to get done,
  3. Get a bird’s-eye view of your brand’s strengths and weaknesses,
  4. Tap a market that’s larger than China and India combined,
  5. Deliver superior value to your B2B customers,
  6. End the war between sales and marketing.

Kodėl 6, o ne 10? nežinau, turbūt dėl to, kad C. Christensen ir T. Lewitt pridėjo dar ir savo pamąstymų.

Atsparus trukdymams – Indistractable

Nir Yeal kadaise parašė savo pirmą hitą – Hooked. Jame metodiškai atskleidžiama, kaip didžiosios programinę įrangą kuriančios korporacijos – Google, Microsoft, Facebook ir kiti – taip gerai konstruoja ir formuoja žmonių įpročius, kad šie net nesuvokia patekę į jų žabangas. Tikrinate Facebook programėlę 20 kartų per dieną? Praleidžiate su Youtube ar Tiktok dvi valandas per dieną? Sveikiname, jūs jau užvaldyti:)

Taigi, po Hooked autorius sugalvojo, kad reikia parašyti knygą apie tai, kaip tapti atspariu vidiniams ir išoriniams trikdžiams ir vėl būti produktyviu. Pavadino ją “Indistractable“.

Nuobodūs, bet turbūt naudingi patarimai dėl išorinių trikdžių – išjungti programėlių pranešimus (notifications), garsus ir kitokius trikdžius, blaškančius jūsų dėmesį. Dirbti koncentruotais laiko tarpais (Pomodoro technique), daryti pertraukas tarp jų, kad smegenys pailsėtų ir persijungtų. Perspėti šeimą ir kolegas, kada nenorite būti trukdomas. Na, o svarbiausia – susitvarkyti su vidiniais trikdžiais. Čia, turiu pasakyti, esu skaitęs ir geresnių patarimų, na, bet žodžių iš dainos neišimsi – N. Eyal savo įrankių sąraše siūlo meditacines technikas ūmiems norams ir mintims sutvardyti. D. Allen rekomenduoja lengvesnę techniką – užrašyti tai, kas svarbaus šovė galvon ir grįžti prie daromos užduoties.

Atsiskyrę sienomis

Pasirodo, pirmąją mano skaitytą T. Marshall knygą perskaičiau jau prieš 3 metus – štai “Geografijos įkaitų” įrašas mano svetainėje. T. Marshall, skirtingai nei G. Friedman, yra gerokai minkštesnis ir mažiau pamokslauja. Divided yra apie sienas tarp žmonių. Berlyno siena, Izraelo ir Palestinos siena, siena tarp Pakistano ir Indijos, daugybė sienų tarp protestantų ir katalikų Šiaurės Airijoje, Trumpo siena, na ir kitos sienos. Nekalbant apie virtualias, nematomas – kastos Indijoje, privačių universitetų absolventų sienos Didžiosios Britanijos politikos arenoje ir taip toliau.

Kaip jos atsiranda? Dažniausiai dėl dviejų priežasčių: religija ir migracija. Abiem atvejais žmonės skirsto kitus į “mes ir jie”, todėl reikia gintis nuo blogiečių, jų įsitikinimų ar ketinimų. Jie arba mus puola, arba kelia grėsmę mums, mūsų ekonomikai, darbo vietoms, vaikams ar dar kam nors.

Deja, bet dažnai sienos sustabdo kraujo praliejimą. O juk galima būtų spręsti ir kitaip. Gera, teisinga knyga, patekanti į geopolitikos knygų must read sąrašą.

Žmonijos kalbos

Niekada negalvojau, kad kursas apie pasaulio kalbas gali būti toks įtraukiantis. Nereikia nė sakyti, kad perklausęs kursą, į kalbas, jų evoliuciją ar mirtį žiūriu visaip kitaip. Kalbos keitėsi (evoliucionavo ar degradavo) visąlaik – tiek dėl žmogiškų fiziologinių ypatumų, pavyzdžiui, liežuvio formos, tarti [fūd] yra lengviau nei [fo-of], tiek dėl kalbų susiliejimo ar atskilimo – Creoles ir Pidgins.

Beje, lietuvių ir latvių kalbos knygoje buvo paminėtos kaip pačios sudėtingiausios – daugiausiai linksnių, prieveiksmių, priešdėlių ir priesagų. Anot autoriaus, tokių kalbų tobulai neįmanoma išmokti, nes po ±7 metų vaikų smegenis pradeda keistis ir “siurbia” kito pobūdžio informaciją, todėl kalbinis vystymąsis sulėtėja. Nepritariu VLKK talibano veiksmams, ir manau, kad pasididžiavimą savo kalba reikia vystyti kitais būdais nei griežtais pančiais. O didžiuotis, panašu, yra dėl ko.

Neįtikėtina, bet yra “klik” kalbos, kuriose kliktelėjimai liežuviu ar žandais gali visiškai pakeisti kontekstą ar žodžio prasmę. Kontekstinės kalbos, pavyzdžiui Cantanese (Kinija), yra sunkiai įkandamos mums, europiečiams. Įdomu ir tai, kad rašytinių kalbų yra gerokai mažiau nei kalbų iš viso. Žinoma, tai, kas užrašyta, išgyvena gerokai ilgiau.

Kam man šitokios žinios? – tiesiog, smalsumui patenkinti:).

Tu nesiklausai! Pradėk girdėti kitus.

Klausyti yra paprasta – sėdi, linksi galva ir viskas OK.

Girdėti yra kas kita – reikia prasibrauti pro savo paties minčių sluoksnius, o tuomet dar prijungti neverbalinių sensorių teikiamą informaciją, tuomet išjungti savo ego. Tuomet (gali būti) išgirsite ką jums sako kolega, sutuoktinis ar draugas.

Negirdėti yra patogiau – nereikia parintis dėl kito žmogaus išgyvenimų, galima išvengti nemalonių temų ir, galų gale, pabūti su savimi. Na, o tuomet atsirado išmanieji prietaisai, ir negirdėjimo epidemija pasiekė aukštumas – išpažinties į bažnyčią pradėjo eiti net netikintys, nes… neturi su kuo pasikalbėti. Kyla streso lygis, o su juo – ir nervų sistemos ligos, depresija ir savižudybės. Girdėjimas ir kalbėjimas yra svarbiau nei matymas – žmonės yra socialios būtybės ir be socialinio kontakto gyvenimas praranda prasmę.

Na, bet tokių aukštų materijų knygoje ne tiek ir daug. Čia rasite tokių taiklių pavyzdžių (ką darome, kai vengiame pokalbio), jog rodysis, kad jie parašyti būtent jums – ką darote ne taip, kodėl vengiate girdėti ir kaip stipriai esate priklausomi nuo išorinių dirgiklių, net nekalbant apie vidinius. Stebėdami save ir susitvarkę savo aplinką, galėsite pradėti girdėti kitus. Autorė pateikia puikius pavyzdžius – savo, kaip žurnalistės, interviu su geriausiais klausytojais – derybininkais, verslininkais ir kitais lyderiais.

Visi aplink mane – idiotai! DISC kitaip

Tokios knygos mane pagauna oro uostuose. Dažnai būnu maloniai nustebintas, o po to galvoju – natūralu, gi jei patinka milijonams kitų, tokių kaip aš, tai natūralu, kad patinka ir man.

Red – Yellow- Green – Blue žmonių skirstymo modelis yra analogiškas DISC/DISA ir Cholerikų – sangvinikų – flegmatikų ir melancholikų skirstymui. Žinoma, pradedama nuo raudonų – jie neturi greiti, neturi kantrybės, dėmesio sutelkimas trumpas, saugikliai šauna greit. Geltoni – socialieji ir kūrybingi – daug kalba ir yra įtikėję savo tobulumu ir gebėjimu atlikti viską. Raudoni ir geltoni iš esmės apie save galvoja gerai, veikia greitai, ego stiprūs, o grįžtamąjį ryšį jiems duoti yra… na, sudėtinga.

Žalių mūsų visuomenėje daugiausia. Jie retai kada turi savo aiškią nuomonę. Paklausti neatsako tiesiai šviesiai (tačiau mielai pabitchins kur nors virtuvėj), tačiau dirba. Dirba gerai ir padaro, skirtingai nei neprižiūrimi geltonieji.

Mėlyni yra užknisančiai lėti. Analitiški, vis jiems vis trūksta faktų, įrodymų ir pan.

Dažni derininiai – raudona ir geltona, dar truputis mėlynos (aš); raudona ir šiek tiek mėlynos. Rečiausiai dera įstrižai kvadranto esančios spalvos – raudona su žalia ir geltona su mėlyna.

Kam to reikia? Kad suprastumėt kas jūs, kas aplink jus ir kad nepradėtumėt parintis, kad visi aplink yra paskutiniai asilai. Komandoms reikia visų – raudoni stumia priekin, geltoni yra išsitaškę, bet labai naudingi kuriant naujus dalykus. Ironiška, bet žali padaro daugiau, o mėlynieji – kontroliuoja, laikosi taisyklių. Reikia visų ir visokių tipų ir derinių, svarbu suvokti, kas mus skiria.

Enšteino kosmosas

Greičiausiai esate girdėję istorijų apie tai, kad Enšteinas gyveno vargingai, niekur jo nepriėmė dirbti, o tada padirbo patentų biure o tada va išgarsėjo ir pavarė.

Ne visai.

Patentų biuras buvo žiauriai geras ir jam patinkantis darbas, ir tik vėliau jis blaškėsi tarp Vokietijos, Šveicarijos ir JAV universitetų ir keleto savo teorijų. Turėjęs žiauriai gerą prielaidą ir ramstį – stiklo rutuliukus and paklodės, jis pavarė ir sukūrė kol kas realiausią visatos tiesą – realityvumo teoriją. Kad šviesos greitis yra stabilus, kad jos kryptį veikia gravitacija ir taip toliau ir panašiai.

Žiauriai smagu, kad jo istoriją pasakoja M. Kaku – vienas populiariausių fizikų pasaulyje. Ir kad jis šioje audio knygoje perteikė viską paprastais, gražiais pavyzdžiai, suprantamai ir tokiems veikėjams kaip aš.

Ilga summary versija čia: https://medium.com/@obtaineudaimonia/einsteins-cosmos-by-michio-kaku-b1e4d4a09075

trumpesnė video čia:

Guns germs and steel – greita žmonijos istorija

Nūdienoj visi myli ir skaito Y. N. Harari – Sapiens, Homo Deus ir ne itin vykusį pirmųjų dviejų miksą – 21 amžiaus pamokos. Tiesa, nedaug kas žino, kad daugmaž prieš 20 metų tūlas Jared Diamond išleido savo knygą “Ginklai, bakterijos ir plienas“, kurioje greit, bet gal ir ne taip elegantiškai ir sklandžiai kaip Y. N. Harari, išdėliojo paskutinių 70.000 – 50.000 metų žmonijos istoriją. Kodėl būtent tiek? Nes manoma, kad šiuolaikinis žmogus, turintis abstraktų loginį mąstymą, išnaikinęs panašius į save, iškilo į mitybos grandinės viršūnę būtent tada.

Skaitant šią įspūdingų apimčių knygą, išsiaiškini, kodėl toks knygos pavadinimas. Pavyzdžiui, žmonėms keliaujant, plito ir ligos. Bakterijos ir virusai sėkmingai nušlavė didžiąją dalį šiaurės ir pietų amerikų indėnų populiacijos dalį. Ne tik ten, ligos plito visur.

Įsivaizduokit, kokią jėgą turėjo atominę bombą sukūrę amerikiečiai prieš japonus. Tokį pat efektą turėjo plienas ir iš jo padaryti ginklai prieš strėlėmis ir ietimis ginkluotus čiabuvius.

Kartais nematomos jėgos, virusai ir bakterijos, o kartais technologiniai pranašumai turėjo nenugalimos jėgos ženklą žmonijos kelyje. Jei ne jie, galbūt kinai ar prancūzai galėjo valdyti pasaulį. O gal dar kažkaip. Nieks nežino.

Pažadinti supermeną savyje

Steven Kotler šiaip jau yra kitas autorius – parašė “Abundance“, kuri yra fantastiška (ir gerai nuteikianti) knyga. O štai šita tokia so/so. Autorius griebėsi ieškoti “Flow”, kurį kadaise ištyrė ir aprašė Mihaly Csikszentmihalyi. Iš to žinome, kad žmogus pasiekia Flow būseną tuomet, kai užduotis yra kelianti iššūkių (reikia kažką naujo išmokti išmokti) ir sveiką lygį streso. Tuomet žmogus susikoncentruoja, įpuola į “tunelį”, nebejaučia laiko tėkmės ir yra super produktyvus.

Taigi, produktyvus. Knygos autorius tyrinėja ypač ekstremalaus sporto entuziastus (free diving, free solo climbing, base jumping), iš esmės tuos, kurių tikimybė mirti sulaukus 50 ar daugiau metų, yra lygi daugmaž 10%. Ir sako, kad jie savo rezultatus pasiekia būdami flow būsenos. Ir tuomet yra labai produktyvūs. Ir kad tai galima perkelti į kasdienį ofiso gyvenimą.

Va čia aš labiau pasitikėčiau Mihaly Csikszentmihalyi išmintimi nei Steven Kotler išvedžiojimais. Bet nu ne man gi spręst. Greitas knygos review: