Hooked: How to Build Habit-Forming Products by Nir Eyal
Ši knyga ir jos autorius yra įžymybė, gerai žinoma visiems su produktų valdymu susijusiems žmonėms. Skaitant knygą į galvą lenda gerai visiems pažįstami pavyzdžiai – noras atsidaryti Facebook programėlę vos tik atsiranda kelių sekundžių pauzė eilėje ar pokalbyje, sveikų ar žalingų įpročių susiformavimas ir taip toliau.
Autorius jau pradžioje įspėja, kad metodas tinkamiausias SaaS produktams, nes ir sudėliotas remiantis Facebook, Quora, Reddit, Google ir kitų technologinių gigantų patirtimis. Visgi pasimokyti verta ir kitiems – paslaugas ar paprastus produktus kuriantiems specialistams
Knygos esmė, “kablio metodas” – “The hook model” geriausiai nusakoma paties autoriaus pateikiamoje schemoje:
Benaršydamas radau ir video, nuosekliai perteikiantį knygos esmines mintis:
Aš esu beviltiškas ekstravertas – greitas, išsiblaškęs, daug kalbantis ir griebiantis daugybę temų vienu metu. Panašu, kad tokių kaip aš – begalės, ypač vakarietiškoje kultūroje, kur ekstraversija yra priimama kaip privalumas ir lygintina su lyderio savybėmis. Susan Cain įrodinėja priešingai – intravertai geba susikoncentruoti ir yra ne blogesni lyderiai nei ekstravertai. Skiriasi chemija smegenyse ir aplinkos suvokimas, todėl vieniems su kitais būna sudėtinga sugyventi. Tačiau tiek vieni, tiek kiti turi savo privalumų ir trūkumų.
Skaitant knygą turbūt pusę laiko jaučiausi kaltas dėl to, kad esu ne intravertas – mano supratimu, autorė perspaudė supriešindama du charakterio tipus. O skaičiau dėl to, kad geriau suprasčiau kaip smagiau bendrauti su intravertais, įskaitant ir mano paties vaikus.
Pagrindinė žinia: suprasti skirtumus, nespausti ir duoti laiko ir bei erdvės pailsėti nuo išorinių dirgklių (įskaitant ekstravertus). Intravertai geba užparinti patys save taip, kad spėtų ir padarytų viską laiku ir labai kokybiškai, tik svarbu neužmėtyti jų papildomais darbais ir informacija.
Plačiau apie knygą – Wikipedia ir autorės TED talk:
Šį bestsellerį nusižiūrėjau jau seniai, todėl, vos tik gavęs šansą inventorizuoti draugo biblioteką, griebiau skaityti.
Pradžia nebuvo įkvepianti – galvojau, vėl būsiu užsirovęs ant save šlovinančios tautos propagandinio laikraščio, tačiau vėliau viskas įsisiūbavo.
Taigi, kodėl ši tauta geba taip gerai (ir kokybiškai) inovuoti? Priežastys yra kelios:
kultūra ir tradicijos, vaikų auklėjimas.
tragiška ir pamokanti žydų tautos istorija ir išmoktos pamokos.
sudėtinga geopolitinė padėtis dabar.
turbūt dar kažkas, ko nežinome
Greito augimo ir inovacijų siekiančiose organizacijose yra labai svarbus skaidrumas ir atvirumas. Žydai paprastai yra išmokomi klausti ir smalsauti, o tai nebūtinai patinka vakarietiško auklėjimo vadovams. Tačiau klausinėjant pačių nepatogiausių, kartais net juokingų klausimų, pasiekiamas daug geresnis rezultatas nei nesakant ar nutylin, dažniausiai iš mandagumo ar abejingumo.
Žydai žino, kad Silicio slėnio istorijos atkartoti neįmanoma – turi bandyti, klysti ir tik tuomet sukursi savo sėkmės receptą. Kas gali būti sėkminga Izraelyje? Štai, klasikinis receptas: kartu tarnavę kariuomenėje ir tapę draugais, o vėliau ir verslo partneriais, turintys atitinkamą išsilavinimą ir struktūrinį mąstymą (kariuomenės įtaka), plius teisingai valstybės remiamos rizikos kapitalo investicijos. Žinoma, paėmus tik vieną dedamąją, nieko nesigaus. Izraelio (ir ne tik jo) atveju veikia visas mišinys: auklėjimas, istorija, kariuomenė ir partnerystė, išsilavinimas, kapitalas.
Didžiausios JAV įmonės įkuria savo įmonių padalinius Izraelyje ne tam, kad tiesiog užkaltų papildomų mylių skraidydami pirmyn atgal. Jos tai daro, nes žino, kad šita šalis, gyvuojanti ypatingai sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis, dirba efektyviai ir patikimai, ir kad Izraelio įmonės geba inovuoti taip, kaip negali didžioji dalis JAV įmonių.
Pavydu? Taip, pavydu. Ir tuo pačiu savaime suprantama, kad mes savo sėkmės receptą turim atrasti savaip, o ne tiesiog kartodami tai, ką padarė kiti.
Jau dabar žinome, kad niekada nebebus taip, kad kartą išmokęs profesijos ar įgūdžių, tą patį darbą dirbsi visą savo gyvenimą – panašu, kad senuosius darbus iš mūsų perims robotai, o mes kursime naujus. Kas dar? Knygoje ateitis pradedama formuoti nuo robotų, vėliau atėjo genetikos eilė (ir iš šio mokslo kylantys etiniai klausimai), dar vėliau – skaitmeninės valiutos ir informacijos, skaitmeninių karų ir kitų realistiškų iššūkių.
Ką tai reiškia mums? Kad rinkdamiesi ateities darbus, atgal žiūrėtume tik edukacijos tikslais. Ateitis yra dar labai neapibrėžta, tačiau mūsų vaikai dirbs kartu su dirbtiniu intelektu, atsiskaitinės virtualiais pinigais, o informacija apie juos bus pasiekiama bet kur ir bet kada – labai skirtingai nei apie mus. Visi futuristai teigia, kad didės kūrybingumo, socialumo ir psichologijos – softinių specialybių poreikis, ir kad iš esmės gebėjimas greitai atlikti rutinines užduotis jau dabar yra nieko vertas.
Mano galva ši knyga – lengvas skaitalas, sunkiai lygintinas su šios srities sunkiasvoriais – G. Friedman, Y. N. Harari ir kitais. Kitavertus, autorius mane papirko tuo, kad buvo išbanintas iš Rusijos, o tai apie jo darbus ir vertybes sako daug.
Alec Ross pristato savo idėjas ir knygą TEDx konferencijoje:
Jūs tik pažiūrėkite į Goodreads atsiliepimus! Vos vienas kitas blogas, visi kiti – super teigiami. David Rock, pasirodo, parašė visą krūvą knygų apie lyderystę, smegenis ir susijusius dalykus. Skaitant jaučiasi gili patirtis, turinys skaitosi lengvai ir paprastai.
Autorius gražiai įpakuoja turinį į istorijas – IT konsultanto Paul ir jo žmonos, naujai iškeptos skyriaus vadovės Emily kasdienybę. Jie nuolat patenka į konfliktines situacijas, ir tik stebėdami save iš šalies, nustatydami tam tikras rutinas, įjungdami smegenyse esančius “režisierius” ir, žinoma, duodami smegenims teisingų cheminių junginių (hormonų), sėkmingai pasiekia savo tikslų.
Seka ta pati – kaip nutinka visada (verslo susitikimas nepavyko, neatsiminiau tinkamų pavyzdžių, automobiliu nepasukau ten kur reikėjo, patekau į kamštį, pavėlavau pasiimti vaiko, ir dėl to su juo susipykau), o vėliau – kaip galėtų nutikti, jei tinkamai planuotumėte veiksmus ir darbus.
Nemažai turinio pateikiama šiame video, todėl knygos struktūros atskirai neaprašinėsiu:
Kiekviename kolektyve ir visose šeimose yra žmonių, gebančių pradėti ir užbaigti esminius pokalbius taip, kaip niekas kitas negebėtų. Kodėl? Greičiausiai dėl tinkamo empatijos lygio, klausymosi ir mokėjimo suorganizuoti tinkamas aplinkybes.
Kada kritikuojami žmonės jaučiasi saugūs? Kuomet niekas nepuola jų autoriteto ir statuso, kuomet sukuria saugią aplinką ir kalba faktais, o ne emocijomis. Išmokus tinkamai paruošti aplinką ir tinkamai kalbant, galima išvengti situacijų kuomet nepritariantys nutyli ir atsitraukia, taip galbūt pasmerkdami įmonę ar santykius griūčiai.
Perskaitę knygą netapsite derybų ar krizių sprendimo genijais, tačiau suprasite ką daryti, kad jūsų indėlis į kolektyvo sėkmę būtų svarus ir naudingas ir mokėsite pradėti pokalbius taip, kad jie netaptų politikos ir emocijų lavina, vedančia į niekur.
“The great courses” ir šįkart maloniai nustebino. 30 valandų, 12 skyrių klausalas užtruko, tačiau buvo vertas investicijos. 5 aukščiausios prabos dėstytojai nuosekliai išdėstė:
Strategijos formavimą ir įgyvendinimą
Operations
Apskaitą
Finansus
Organizacijos struktūrą ir kultūrą
Rinkodarą ir pardavimus.
Kam man to reikia? Na, visų pirma, kartojimas – mokslų motina. Smagu, kad visi terminai žinomi; gerai, kuomet gali atšviežinti savo žinias ir gali iškart pritaikyti keletą technikų savo darbe. Rekomenduoju tiems, kas nori sužinoti ko moko MBA studentus verslo mokyklose. Pigiausias variantas tai padaryti – pirkti Audible audio knygą.
Mes mokykloje skaitydavom Balio Sruogos “Dievų mišką”. Austrai skaitė Viktor Frankl “Man’s search for meaning”. Jis dar prieš prasidedant karui jau buvo praktikuojantis neurologas psichiatras. Patekęs į Aušvicą, o vėliau ir kitas koncentracijos stovyklas, jis išgyveno iki pat gilios senatvės. Iš dalies dėl to, kad buvo gydytojas ir jo dalia buvo kiek lengvesnė nei kitų, iš dalies dėl to, kad buvo psichiatras ir nuolat dirbo su savimi ir atsparumu aplinkai – susikūrė atskirą, vaizdinių pasaulį, padėjusį išgyventi nenormalias sąlygas.
Patekę į koncentracijos stovyklas, žmonės prarasdavo viską. Iš pradžių daiktus, vėliau savigarbą, dar vėliau riebalų ir raumenų sluoksnius, o dar vėliau – ir gyvenimo prasmę. Liūdniausia yra tai, kad net ir tie, kurie išgyveno karą ir grįžo namo, nebesugebėjo adaptuotis ir grįžti į gyvenimus. Liūdna sulaužytų likimų istorija.
Antroji knygos dalis – apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai, ko ieškoma nuo antikos, o tikėtina, ir senesnių laikų. Kokia gyvenimo prasmė? Ką nuveikti, kad gyventi būtų verta, įdomu ir svarbu? Didžioji dalis žmonių sau šį klausimą užduoda per vėlai, arba nerimtai. Nebūtina tikėtis pakeisti pasaulį taip, kad jūsų vardas būtų ištašytas akmenyje. Panašu, kad užtenka vadovautis savo taisyklėmis ir vertybėmis, kurias (pageidautina) susikonstruosite iki savo viduramžio krizės. Tuomet būsite tikri, kad nugyvenote savo gyvenimą. Netobulą, vingiuotą ir kartais sudėtingą ir bjaurų, bet savo nuosavą gyvenimą.
Berods radau šią knygą B. Geitso rekomendacijų sąraše ir nusprendžiau, kad reikia perskaityti ir man. “Surely you’re joking, Mr. Feinman” yra puiki vieno žmogaus istorija. Paprasto, smalsaus, gero ir nuoširdaus žmogaus gyvenimas. Žmogaus, kuris svariai prisidėjo prie atominės bombos kūrimo (ir dėl to labai gailėjosi), kuris nuolat mokėsi – groti sambą, šokti, piešti, ispanų ir portugalų kalbų ir daugybės kitų dalykų.
Skaitydami knygą atsidursite genijaus prote ir kartu su juo patirsite ne vieną nesėkmę. Visi ankstyvi bandymai automatizuoti, palengvinti savo darbus – morkų skutimas, užuolaidų atidarymas, telefono perdarymas dažniausiai baigdavosi fiasko ir bausmėmis.
Kodėl skaityti? Tam, kad suprastumėte, kad net ir genijais pripažinti žmonės yra tokie pat žmonės – pažeidžiami ir paprasti, kaip ir jūs. Ir tuo pačiu atrasite, kad būtent smalsūs, vienoje vietoje neužsistovintys protai kuria ir stumia mus pirmyn, skirtingai nei tie, kurie plaukia pasroviui, pasyviai užpildydami tarpą tarp savo gimimo ir mirties.
Vienas nedaugelio autorių, į mano rankas patenkantis jau su trečia savo knyga. Pirmoji buvo Perenial Seller – apie marketingą. Antra – apie stoicizmą. Na, o dabar – ir vėl apie marketingą, tiksliau, apie marketingo indėlį į augimo sėkmę, arba, apskritai, kad marketingas yra viskas, ir tuo pačiu taip giliai suintegruotas į įmonę ar produktą, kad jo kaip ir nebesimato.
Mad Men VS Math man, taip pasakė Ryan Holiday. Nebeveikia bajeris, kai vienas skyrius produktą padaro, o kitas jį reklamuoja. Autorius aiškina, kad sėkmingiausi ir didžiausiu tempu augantys verslai produkto ar paslaugos vystymą sulieja su marketingo ir pardavimų veiksmais taip, kad šie tampa integralia produkto dalimi, taip pasmerkdami jį sėkmei. Atakuodami nišą, iš pradžių patvirtina idėją, problemą (kad ji egzistuoja), o tuomet, išnaudodami pirmuosius, atlaidžiausius vartotojus, stumiasi tolyn.
Tam, kad produktai būtų taip konstruojami, žinokit, reikia ir smegenų ir raumenų. Na, ir dar vieno kito žilo plauko. Reikia skaidrumo ir išsilavinimo, atvirumo organizacijoje. Growt hackeris nėra mistinė pareigybė, tai dažniausiai yra žmogus su daug patirties, geromis psichologijos, marketingo ir verslo plėtros žiniomis. Tuomet iki “Išsiųsta su Y telefono programa, atsisiųsk ir tu” lieka labai nedaug.
