Klystame mes visi. Tik dažnai to nepripažįstame, arba, kaip įrodinėja autoriai psichologai (Carol Tavris ir Elliot Aronson) , įtikiname save ir kitus, kad tai net nebuvo klaida, tai buvo teisingas, geras elgesys/veiksmas tomis aplinkybėmis.
Sekta, pasiruošusi sutikti pasaulio pabaigą ir jos nesulaukusi, turi labai logiškus ir įtikinamus argumentus (sau), kodėl ji neatėjo. Valstybės vadovai, užpuolę Iraką, teigdami, jog šis gamina branduolinį ginklą, o vėliau jo neradę, nesako, kad tai buvo klaida. Jie turi daugybę paaiškinimų, kodėl šis žingsnis buvo teisingas. Gerai užnešus per ausį mažesniam broliui, visada galima sakyti “juk jis pradėjo, o aš čia nieko dėtas, klaidos nėra – aš teisus, o jis juk sakė man kažką”.
Abu Graib’o kalėjimo pavyzdys gerai įrodo, kad nedidelės agresijos pateisinimas veda prie gerokai didesnės agresijos pateisinimo, o rezultatas po kelių ciklų – nežmogiškas žiaurumas.
Kodėl taip yra? Atsakymas, panašu, yra sekoje: kognityvinis disonansas (laikomės įsikibę, nors ir duomenys/žmonės/jausmai sako, kad kažkas čia negerai) veda į confirmation bias (nepripažįstant, nenorint pripažinti ar norint pasirodyti geresniam nei esi, suklydimo pirmoje fazėje, belieka pateisinti savo elgesį išvedant atseit-logišką paaiškinimą, kad čia su tuo viskas ok).
Blogiausia yra tai, kad kuo didesnis IQ, tuo daugiau protingų argumentų žmogus turi savęs pateisinimui. Advokatai, vadovai, prezidentai ir mokslininkai šioje knygoje minimi kaip žmonės, padarę didžiausias klaidas ir visvien jų nepripažinę.
Ką daryti? Mokytis pripažinti klaidas kaip galima anksčiau, iškart po to, kai jos buvo padarytos. Ir vengti teisinti save ir savo elgesį.