Niekada negalvojau, kad kursas apie pasaulio kalbas gali būti toks įtraukiantis. Nereikia nė sakyti, kad perklausęs kursą, į kalbas, jų evoliuciją ar mirtį žiūriu visaip kitaip. Kalbos keitėsi (evoliucionavo ar degradavo) visąlaik – tiek dėl žmogiškų fiziologinių ypatumų, pavyzdžiui, liežuvio formos, tarti [fūd] yra lengviau nei [fo-of], tiek dėl kalbų susiliejimo ar atskilimo – Creoles ir Pidgins.
Beje, lietuvių ir latvių kalbos knygoje buvo paminėtos kaip pačios sudėtingiausios – daugiausiai linksnių, prieveiksmių, priešdėlių ir priesagų. Anot autoriaus, tokių kalbų tobulai neįmanoma išmokti, nes po ±7 metų vaikų smegenis pradeda keistis ir “siurbia” kito pobūdžio informaciją, todėl kalbinis vystymąsis sulėtėja. Nepritariu VLKK talibano veiksmams, ir manau, kad pasididžiavimą savo kalba reikia vystyti kitais būdais nei griežtais pančiais. O didžiuotis, panašu, yra dėl ko.
Neįtikėtina, bet yra “klik” kalbos, kuriose kliktelėjimai liežuviu ar žandais gali visiškai pakeisti kontekstą ar žodžio prasmę. Kontekstinės kalbos, pavyzdžiui Cantanese (Kinija), yra sunkiai įkandamos mums, europiečiams. Įdomu ir tai, kad rašytinių kalbų yra gerokai mažiau nei kalbų iš viso. Žinoma, tai, kas užrašyta, išgyvena gerokai ilgiau.
Kam man šitokios žinios? – tiesiog, smalsumui patenkinti:).