Mes mokykloje skaitydavom Balio Sruogos “Dievų mišką”. Austrai skaitė Viktor Frankl “Man’s search for meaning”. Jis dar prieš prasidedant karui jau buvo praktikuojantis neurologas psichiatras. Patekęs į Aušvicą, o vėliau ir kitas koncentracijos stovyklas, jis išgyveno iki pat gilios senatvės. Iš dalies dėl to, kad buvo gydytojas ir jo dalia buvo kiek lengvesnė nei kitų, iš dalies dėl to, kad buvo psichiatras ir nuolat dirbo su savimi ir atsparumu aplinkai – susikūrė atskirą, vaizdinių pasaulį, padėjusį išgyventi nenormalias sąlygas.
Patekę į koncentracijos stovyklas, žmonės prarasdavo viską. Iš pradžių daiktus, vėliau savigarbą, dar vėliau riebalų ir raumenų sluoksnius, o dar vėliau – ir gyvenimo prasmę. Liūdniausia yra tai, kad net ir tie, kurie išgyveno karą ir grįžo namo, nebesugebėjo adaptuotis ir grįžti į gyvenimus. Liūdna sulaužytų likimų istorija.
Antroji knygos dalis – apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai, ko ieškoma nuo antikos, o tikėtina, ir senesnių laikų. Kokia gyvenimo prasmė? Ką nuveikti, kad gyventi būtų verta, įdomu ir svarbu? Didžioji dalis žmonių sau šį klausimą užduoda per vėlai, arba nerimtai. Nebūtina tikėtis pakeisti pasaulį taip, kad jūsų vardas būtų ištašytas akmenyje. Panašu, kad užtenka vadovautis savo taisyklėmis ir vertybėmis, kurias (pageidautina) susikonstruosite iki savo viduramžio krizės. Tuomet būsite tikri, kad nugyvenote savo gyvenimą. Netobulą, vingiuotą ir kartais sudėtingą ir bjaurų, bet savo nuosavą gyvenimą.