Difficult Conversations: How to Discuss What Matters Most By Douglas Stone, Bruce Patton, and Sheila Heen

Dažniausiai sudėtingų pokalbių žmonės vengia ir juos kaip įmanydami atidėlioja. Nesvarbu, ar norite kaimynui pasakyti, kad nekenčiate jo šuns lojimo ar eiti pas savo vadovą ar pavaldinį į metinį pokalbį, kuriame neišvengiamai bus ir neigiamų dalykų. Žmonės mato ir mąsto gerokai daugiau nei tik sako ar girdi – prisigalvoja būtų ar nebūtų dalykų. Sudėtinga ir tai, kad lengva nuklysti į šoną, į smulkmenas ir detales, o sugrįžti atgal – sunku. Na, o didžiausias trukdis – emocijos, kurių dėka viskas susipainioja – aš, tu, veiksmai, pasekmės ir visa kita.

Kodėl taip nutinka? Dažniausiai todėl, kad temą keliantis žmogus bando perteikti savo požiūrį ir struktūrą tam, kuris turi visiškai kitokį matymo kampą. Todėl geriausi kalbėtojai išmoksta trijų lygių kalbėjimo:

• Kas nutiko? Ne požiūrio, ne nuomonių, o žvilgsnio iš šalies, pageidautina, trečiosios šalies, matymas. Geriausia – faktai.
• Jausmai. Lyg ir norisi izoliuoti jausmus, tačiau autoriai kaip tik rekomenduoja nepalikti jų nuošalyje – jausmai yra neatsiejama žmogaus dalis. Privalote išgirsti kaip dėl to jaučiasi kita pusė, ir tik vėliau pateikti savuosius.
• Identitetas – blogasis scenarijus vystosi tuomet, kai žmogus savo klaidas susieja su savastimi – tuomet kenčia savivertė ir įsitraukimas. Geriausia išeitis visoms pusėms – mokytis atskirti save nuo savo veiksmų ir gebėjimo pripažinti klaidas ir pačiam nurodyti savo gerus blogus poelgius. Pirmieji du – situacijos analizė ir jausmai bei mintys turėtų sklandžiai atvesti iki trečiojo – identiteto dalies.

Niekas nieko neišmoksta per dieną. Jei norite būti geras konfliktinių situacijų sprendėjas, turėsite nuolat treniruotis, kol išmoksite bendrauti nemenkindami savęs ir kitų, spręsdami net ir nemaloniausias situacijas.

Vienas geriausių mano surastų summary yra čia: https://www.beyondintractability.org/bksum/stone-difficult