Skin in the Game: Hidden Asymmetries in Daily Life by Nassim Nicholas Taleb

Nassim Nicholas Taleb yra mano mėgstamas rašytojas. Skaičiau beveik visas jo knygas – The Black Swan, Antifragile, Fooled by randomness, o dabar – ir Skin in the game.

Skin in the game yra apie įsitraukimą, ir terminas “atėjo” iš įmonių vadovų įsitraukimo, akcijų/opcionų ir panašių instrumentų pagalba sprendžiant Principal-agent problemą.

Lietuviškai ir trumpai drūtai turbūt reikėtų sakyti, kad tie, kurie nėra įsitraukę, kuriems vienodai paišo, ir priverda košės visiems kitiems. Tai ir biurokratų abejingumas sprendžiant problemas, politikų sprendimai ir net produktų vadovų prielaidų įgyvendinimas jų nepatikrinus.

Ryškiausi pavyzdžiai:

• mažumos taisyklė – riešutams alergiškų žmonių yra mažuma, taip pat ir halal maisto valgytojų, tačiau paprastumo dėlei keleto procentų žmonių poreikiai tampa de facto standartu absoliučiai daugumai.
• ne visi sėkmingais laikomi žmonės iš tiesų yra sėkmingi. Ypač kai kalbame apie industrijos nuopelnus priskiriamus vadovams, politikams ir kitiems veikėjams. Už savo veiksmus nuopelnų turėtų būti verti kariai, gydytojai, autoriai ar ūkininkai, kurie kasdien priima sprendimus, stumiančius visus pirmyn.
• Turtinguosius lengviau apgauti – juk jiems nėra apmaudu sumokėti už pirkinį dvigubai daugiau nei tiems, kurie tokių pinigų neturi. Todėl simetrijos nėra ir čia  – daugiausiai nuo apgaulių nukenčia tie, kurie turi ką prarasti.

Princas Andrew, gelbėtojų sraigtasparnio pilotas, yra įsitraukęs labiau nei bet koks generolas, sėdintis štabe ir priimantis sprendimus dėl veiksmų artimuosiuose rytuose. Vadovas, neišeinantis iš savo kabineto, nėra įsitraukęs, priešingai nei pardavimų vadybininkas, nuo kurio bonuso priklauso jo šeimos gerovė.

Kuo labiau įsitraukęs ar įtrauktas žmogus, kuo daugiau jo “odos yra žaidime”, tuo daugiau “ant kortos “pastatyta”, tuo geriau jis gaudysis situacijoje ir gebės pamatyti pokyčius ir svarbiausius dalykus.