Užrašai sau, arba meditacija – Marcus Aurelius Antonini

Meditations by Marcus Aurelius

Pradėjus domėtis Stoikų filosofija, mano pirmasis mokytojas buvo Daily Stoic  tinklaraštis. Dažniausiai minimi autoriai – Seneca, Cato jaunesnysis, Epiktetas ir, žinoma, neišvengiamai – Marcus Aurelius Antonini, vadinamas paskutiniuoju iš 5 geriausių Romos imperatorių.
12 knygų, parašytų sau, o ne kitiems. Tai yra pasikartojančios tiesios apie paprastumą, dorumą ir buvimą geru žmogumi ir taip pat žiūrint į kitus – iš esmės taip trumpai apibūdinčiau šiuos raštus.
Stebėtina, kad prieš beveik du tūkstančius metų žmogiškos vertybės buvo labai panašios į dabartines. Stebėtina ir tai, kad tuomet žmonės mažiau bijojo mirti, o šių minčių autorius, reikia pastebėti, buvo ir karvedys, nuolat susiduriantis su mirtimi, mirties filosofiją perkėlė į naują lygmenį.
Senieji Stoikai akcentavo žmogaus priklausymą visatai, susiliejimą su gamta, todėl knygose dažnai minima tai, ką vėliau perėmė ir krikščionybė – žmogus sudarytas iš atomų, o miręs išyra į atomus. Kad jo laikas gyventi baigėsi, ir jis padarė viską, ką galėjo padaryti.
Iš pradžių kiek keista tai, kad nepaliekama vietos emocijoms – atrodo, kad viskas yra pernelyg pragmatiška ir nepaliekama jokių jausmų, tiksliau atsiribojama nuo baimės, geismo ir malonumų ar nemalonumų. Senieji nurodė, kad apatija yra siekiamybė. Modernūs Stoikai šias tiesas paneigia, nurodydami, kad nebūtina tapti bejausme būtybe, norint tapti tikru Stoiku.
Nepaisant atsiribojimo nuo jausmų, Marcus Aurelius labai akcentuoja savo požiūrį į žmogų, o ne objektą – jo jausmus, pastangas ir galimybes – tai, ką šiais laikais vadiname lyderyste.